Didžiųjų pokyčių metas

Klinikoje Vita Simplex (Vytenio g. 16, Prienuose) šeimos gydytoja pradeda dirbti Stefanija Bunevičienė, turinti beveik trisdešimties metų praktinio darbo patirtį, kurią net dvidešimt keturis metus kaupė Jiezne, privačios ir valstybinės medicinos įstaigose.

S. Bunevičienė yra baigusi Vilniaus universitetą, įgijusi gydytojos pediatrės specialybę. Pirmoji darbo vieta buvo Kėdainiuose, kur metus atliko podiplominę praktiką (internatūrą) ir pasiliko dar trejiems. Vėliau su jiezniečiu vyru atvyko gyventi ir dirbti į jo tėviškę. Priprato, patiko ir, sako, niekur iš Jiezno išvykti nesinorėtų.

Pokyčiai gydytojos S. Bunevičienės profesinėje veikloje įvyko visai neseniai, kai Vita Simplex direktorius V. Aržanauskas pakalbino dirbti šeimos klinikoje Prienuose.

Dirbti Prienų šeimos klinikoje buvo kalbinama ir prieš tris metus, kai iš privačios įstaigos perėjo dirbti į Jiezno pirminės sveikatos priežiūros centrą. Tada atsisakė, o dabar, direktoriui vėl paskambinus, sutiko.
Nėra lengva  pakeisti darbo vietą ... Ir išėjimas iš ten nebūna lengvas, ir pačiai sunku  palikti.

Kol nepradėjo dirbti, su niekuo apie tai dar nediskutuoja, bet mano, kad pacientų netruks. Apylinkė jau yra suformuota, ir nors dirbusi gydytoja dalį pacientų „išsives“, bet dalis ir liks. Prisirašys naujų. Kartu su gydytoja dirbs nemažos patirties turinti ir žmonių mylima seselė iš Stakliškių. Tai irgi turės tam tikros įtakos, formuojant savo pacientų ratą.

– Ko tikitės iš savęs naujame darbe?

– Tikiuosi, kad dirbsiu, kaip dirbau, stengsiuosi su žmonėmis gražiai bendrauti. Aš niekada neturėjau su ligoniais bendravimo problemų: ir mane jie mylėjo, ir aš juos. Juk, kai reikia, ir po darbo valandų priimi, leki į iškvietimus... Kai dirbi kaime, tenka ir išeiginėmis dienomis dirbti, nežiūri, koks laikas, skubi vykti pas ligonį, kuriam reikia tavo pagalbos.

– Kolegoms ir jus pažįstantiems žmonėms esate žinoma Astos vardu...

– Aš visą laiką buvau Asta – tik dokumentuose Stefanija. Mano vyras taip pat: dokumentuose – Jurgis, o gyvenime – Jonas. Kai Savivaldybėje į mane pradėjo kreiptis Stefanijos vardu, net sutrikau (S. Bunevičienė nuo 2011 m. išrinkta Prienų rajono savivaldybės tarybos nare – aut. past.).

– Kaip ir kada nusprendėte tapti gydytoja?

– Gydytoja nusprendžiau tapti gal 11 klasėje. O vaikystėje turėjau įvairių svajonių: ir stiuardese tapti, ir saldainių fabrike dirbti... Iš tiesų, tai paskatino mamos pusbrolis. Vieną kartą važiuojant kalbamės, klausia, kokią specialybę rinksiuos. Sakiau, nežinau. Sako, geriausiai būtų daktaro, nes ar karas, ar dar koks sunkus laikas – visuomet turėsi darbo. Tada labai atkreipiau dėmesį į jo žodžius.

– Jūs mokykloje mokėtės taip, kad ją baigusi galėjote rinktis bet kokią specialybę?

– Galėjau... Mūsų šeimoje visi gerai mokėsi.

– Šeimoje yra ir daugiau medikų?

– Sesuo buvo įstojusi į mediciną, bet po pirmo kurso metė. Nežinau, kodėl. Mokėsi gerai, buvo draugių, kurios stojo ir neįstojo, o ji lengvai įstojo ir nesimokė, sakė: „ne tą profesiją pasirinkau“. Paskui pasirinko ekonomistės specialybę.

– Kodėl rinkotės pediatrės specialybę?

– Man su vaikais patiko dirbti – ir energijos pasikrauni, ir smagu matyti, kaip žmogus auga. Lengva padėti, nes vaikai dažniausiai pasveiksta, o senų žmonių ligos... Su jomis turi susigyventi ir eiti kartu. Gerai, jeigu dar padėti gali. O jeigu ne?..

– Kas yra autoritetas profesinėje srityje?

– Gal keista bus, bet didžiausią įspūdį man dirbant Kėdainiuose paliko kūdikių skyriaus vedėja Milašiūtė. Dabar ji Druskininkuose dirba. Labai energinga, atsakinga, įdomi moteris. Visuomet apie ją kaip apie mokytoją pagalvoju.

- Mėgstamiausias posakis...

– Nepakenk. Ypač medicinoje.

– Kur ieškote įkvėpimo?

– Šeimoje, vaikuose.

– Įsimintiniausia akimirka profesiniame darbe?

– Dar buvo senesni laikai. Dirbau valdiškoje poliklinikoje Jiezne, ir atvežė greitoji du apsinuodijusius mažamečius vaikus: vienas apie dviejų metukų, kitas – apie pusketvirtų. Vaikai buvo pas senelius (kažkur prie Stakliškių) ir prigėrė vaistų. Abu atvežti vaikučiai buvo be sąmonės, o priėmėm – aš, viena pediatrė, ir viena seselė. Skubiai susikvietėm komandą, plovėm skrandžius, gelbėjom. Beplaunant skrandį prasidėjo traukuliai... Apie tą atvejį dar ir dabar dažnai pagalvoju. Po to palikau visus ligonius poliklinikoj, sėdau į greitąją ir važiavau kartu į Prienus, nes nebuvau tikra, kaip jie iki Prienų atvažiuos... Tada man linksmiau pasidarė. Po to vaikus transportavo į Kauną. Po kiek laiko atėjo tėvas padėkoti, kad išgelbėjom vaikams gyvybę. Dabar aš nežinau, kaip orientuočiausi tokioje situacijoje: du vaikai, mažamečiai, abiems reikėjo plauti skrandžius... O tada nebuvo laiko apie tai galvoti.

– Kas darbe yra sunkiausia?

– Kai niekuo negali padėti ir nieko negali pasakyti. Kartais yra sunku, kai esi labai pavargęs, laukia daug žmonių, o pasitaiko koks labai įnoringas pacientas. Nors ir pavargęs, turi nutylėti savyje. Visada stengiuosi į konfliktus nesivelti, geriau „nuryju“ kokią piliulę, patyliu.

– Kas įdomiausia ir maloniausia?

– Kai gerai sekasi darbas, kai nebūna sunkių ar nelaimingų atsitikimų atvejų. Smagu matyti naujagimius, džiaugtis prižiūrimais vaikais.

– Kaip pagerinate nuotaiką darbe?

– Sunku nuotaiką darbe pagerinti. Visą laiką turėjau tokią laimę – turėdavau didelį darbo krūvį. Laisvesnė minutė būdavo retai, bet tai labai gerai.

– Jūs save laikote darboholike?

– Galima sakyti, taip. Miegamajame, ant spintelės, kalnas knygų – ir visos tik medicinės. Dukra pamatė, paklausė: „kada tu sau leidi laisvalaikiui pasiimti žurnalą, romaną paskaityti?“ Sakau, neatsimenu kada skaičiau. Namuose dar tenka kalnus kortelių tvarkyti.

– Kas labiausiai liūdina?

– Kai žmogus iš medikų reikalauja, bet pats nesirūpina savo sveikata, neprideda nei piršto: nei dietos laikosi, nei fiziniu aktyvumu užsiima, nei žalingų įpročių nori atsisakyti. Ir dar liūdina, kad seniems žmonėms vaistams kompensuoti trūksta lėšų. Pavyzdžiui, ligoniui reikia tam tikros grupės vaistų, o tu niekuo negali padėti, kadangi galimybės – ribotos.

– Jeigu būtų galimybė pasukti laiką atgal, ką norėtumėte pakeisti?

– Specialybę rinkčiausi tokią pačią. Įpranti, pripranti – tuo ir gyveni. Gyvenime taip pat ko gero nieko nekeisčiau.